Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Tickbox“ britų ekomistas ir žurnalistas David Boyle imasi nagrinėti reiškinį, kuris vis labiau įsigali ne tik skambučių centruose, bet ir valdžios priimamuose sprendimuose – varnelės pažymėjimo kultūrą (angl. Tickbox culture).
Šis metodas dažnai taikomas siekiant automatizuoti veiksmus, remiantis konkrečiam atvejui sukurtais algoritmais. Metodas gali sėkmingai veikti organizuojant procesus, tačiau kartais varnelių žymėjimo kultūros įsigalėjimas apibūdina atotrūkį tarp to, kaip oficialiai yra, ir skaudžios tikrovės, kuomet forma yra svarbiau nei turinys.
Varnelių žymėjimo kultūra įsitvirtina ir Lietuvoje. Pas mus sakoma, padaryk ir užsidėk pliusą. Suprask, kad būtų kažkas neva padaryta „dėl akių“ ar „šventos ramybės“. Panagrinėkime kelis pavyzdžius.
Neįgaliųjų teisių užtikrinimas
Lietuva dar 2010 m. ratifikavo Neįgaliųjų teisių konvenciją. Įgyvendinant Konvencijos nuostatas buvo priimti įstatymų pakeitimai, parengtas periodiškai atnaujinamas Neįgaliųjų teisių konvenciją įgyvendinantis veiksmų planas.
Viena iš problemų, su kuriomis susidūrė Lietuva, Konvencijos 9 straipsnio įgyvendinimas, kalbantis apie tai, kad neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis turi būti užtikrintas fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių̨ ir kitų objektų ar paslaugų prieinamumas. Ir tikrai – Lietuva parengė veiksmų planą, ir progresą fiksuoja teikdama stebėsenos ataskaitas. Kitaip tariant, užsidėjome varnelę, kad viskas gerai. O kaip yra iš tikrųjų?
Tereikia prisiminti vieną pastarojo meto įvykį – negalią turinti kandidatė negalėjo patekti į debatus. Tačiau Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė ramiu veidu paaiškino, kad čia debatų organizatorių problema. Kitaip tariant, užsidėjo varnelę.
Arba, pavyzdžiui, Kaune tėra viena švietimo įstaiga, kurioje gali kokybiškai mokytis neįgalieji. Vilniuje situacija kiek geresnė, o ir ketinimai konkretesni.
Varnelė pažymėta, kad Konvencijos straipsnis įgyvendintas. Įstatymuose numatyta, kas turi būti padaryta, bet realybėje – žmonės su negalia lieka tarp keturių sienų, o negalią globojantys artimieji – nežmoniškuose sunkumuose bandydami derinti darbą, globą ir visą gyvenimą.
Sveikatos priežiūra
Panagrinėkime kitą atvejį. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme numatyta, per kiek žmogui turi būti suteikta pirminė ambulatorinė pagalba. Pavyzdžiui, jei jūsų būklė ūmi, pagalbą teoriškai gausite per 24 valandas. Kitu atveju – per 7 kalendorines dienas. Ir taip toliau.
Visgi, kaip minėjau, tai tik teoriniai terminai. Ant popieriaus. Tačiau pamėginkite pagal įstatyme numatytus terminus gauti tokią pagalbą. Daugeliu atveju tai tiesiog neveikia, nors formaliai varnelė uždėta. Ir šiuo atveju negalima kaltinti tik COVID–19 pandemijos. Pandemija tik išryškino sveikatos sistemos problemas.
Aplinkos formavimo procesas
Panašių problemų yra ir kitose srityse. Pavyzdžiui, Statybos įstatymas sako, kad visuomenė turi būti informuojama apie numatomas naujas statybas, ji privalo dalyvauti svarstant projektinius pasiūlymus.
Tačiau realybėje žmonės menkai įtraukiami į aplinkos formavimo procesą: surengiami mažai viešinami susitikimai, data paskiriama formaliai. Jei projektas sudėtingas, susitikimas rengiamas vasarą, kai visi atostogauja. Tačiau varnelę, kad susitikimas įvyko ir buvo konsultuojamasi, galima pažymėti.
Kartais žmonėms pavyksta pasipriešinti tokiam varnelės uždėjimui (taip, pavyzdžiui, nutiko diskusijoje dėl Sapiegų parko atnaujinimo), tačiau daugiau atvejų, deja, nepavyksta (pavyzdžiui, diskusijoje dėl Misionierių sodų statybos).
Kodėl taip nutinka?
Viešajame sektoriuje varnelės žymėjimo kultūra virsta formaliu požiūriu, kurį galima įprasminti šūkiu „nes taip reikia“. Reikia, nes to reikalauja įsipareigojimai pagal tarptautinius susitarimus ar ES teisę. Reikia, nes to reikalauja visuomenė. O įgyvendinus reikalavimą – galime pažymėti varnelę „viskas gerai“.
Dėl įsigalinčios varnelių žymėjimo kultūros ir formalaus požiūrio kenčiame kiekvienas iš mūsų.
Vienas iš būdų spręsti problemą – atsakingiau kurti teisės aktus, numatant laiko išsamioms diskusijoms, atliekant poveikio vertinimą, vertinant kiek tai mums kainuos, kokiais etapais galime pasiekti rezultatų.
Principas – mažiau yra daugiau. Tuomet ir lūkesčiai bus realesni, nusivylimo bus mažiau. Tartis su bendruomenėmis užima laiko, tačiau surasti kompromisai duos didelę naudą. Visuomenė realiai bus sugrąžinta į valstybės kūrybos darbus, spręs jai aktualius klausimus. O varneles dėsime tik ties atliktais darbais.
Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.
